Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Nėris

Salomėja Nėris (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, 1904–1945) – lietuvių lyrikė, subtiliausiai perteikusi moteriškąjį pasaulio jutimą, gyvenimo džiaugsmą ir skausmą. Gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršuose (Vilkaviškio r.), valstiečių šeimoje. Vaikystėje mėgo liaudies dainas ir pasakas. Mokėsi Alvito pradžios mokykloje, Marijampolės progimnazijoje, paskui – Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Anksti atsiskleidė gabumai literatūrai, dailei. 1921 m. pradėjo siųsti eilėraščius į Kaune leidžiamą Tėvynės sargą. 1924 m. Salomėja Bačinskaitė įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos mokslų fakultetą, pasirinko lietuvių literatūros istorijos specialybę, kuriai dar priklausė vokiečių kalba ir literatūra, pedagogika ir psichologija. Įsitraukė į Vinco Mykolaičio-Putino organizuojamas jaunų literatų sueigas, čia susipažino su dideliu būriu meno žmonių, skaitė savo poeziją, kuri visiems darė didelį įspūdį, lankė parodas, koncertus, spektaklius, kino teatrus, mėgo pasaulinės literatūros klasikus, atmintinai mokėsi poeziją. 1926 m. dienoraštyje rašė: „Visa, kuo ir kam aš gyvenu, yra menas. Jis kaip saulė gaivino mane nuo lopšio dienų. [...] Šioji saulė nušvies mano gyvenimo skeveldras, ir jos ne mažiau gražios ir brangios man bus. Kiekviena šukelė, spindulio atgaivinta, nauja saule visam pasauliui spindės.“ Ilgėjosi didelės meilės, kankino nusivylimai ir abejonės, tačiau viską nustelbė jaunatviškas tikėjimas gyvenimu ir laime – tai akivaizdu pirmajame rinkinyje Anksti rytą (1927). Kritikai debiutinę poetės knygą vienbalsiai išgyrė, pabrėždami minties vaiskumą, fantazijos žaismą, eiliavimo lengvumą, stiprų muzikinį pradą, dainingumą. Nors šiek tiek jautėsi Maironio, simbolistų, impresionistų įtaka, vis dėlto Salomėja Nėris prabilo unikaliu balsu, iškart subūrė savo skaitytojų ratą ir pateko į lietuvių poezijos elitą. Jos eilių savitumas reiškiasi visišku pasikliovimu savo moteriškuoju aš, jaunatvišku veržlumu, drąsia meilės jausmo adoracija, lakia ir glausta eilute, tapybiškais vaizdais, muzikaliu aliteracijų bei asonansų sąskambiu, netikėtomis ir taikliomis asociacijomis.
Kelerius metus trukęs meilės romanas su vedusiu profesoriumi Juozu Eretu nuteikė miesčionišką Kauno visuomenę ir bažnyčią prieš Salomėją Nėrį, kuri 1928 m. baigusi universitetą išsiunčiama mokytojauti į tolimą užkampį – Lazdijus. Čia ji jautėsi tremtinė, atstumtoji. Po dvejų ilgų ir nuobodžių mokytojavimo metų pasitaikė proga išvykti į užsienį patobulinti vokiečių kalbos. 1929 m. dalį vasaros Salomėja Nėris praleido Vienoje, kur susibičiuliavo su kairiųjų pažiūrų menininkais Kaziu Boruta ir jo bičiuliais. Šie rodė jai socialinius didmiesčio kontrastus – prabangą ir skurdą, aiškino išnaudotojiškos kapitalistinės ekonomikos dėsnius, teigdami, kad didysis menas negalįs būti abejingas neteisybei ir melui, kad poetas turįs būti kartu su skriaudžiamaisiais. Po atostogų Salomėja Nėris grįžo labai pasikeitusi. Naujos jos nuotaikos, ryžtingas nusiteikimas keisti savo poeziją ir gyvenimą atsispindėjo antrajame poezijos rinkinyje Pėdos smėly (1931). Abstraktūs pirmosios knygos kontrastai tarp beribių erdvių ir mažos širdies antrajame rinkinyje peraugo į konkrečias dramatiškas įtampas, paaštrėjo lyrinio subjekto santykis su pasauliu, pasigirdo nusivylimo ir priekaištų, ryškus laikinumo ir mirties motyvas, meilės tema suskambo dramatiškesne romanso gaida, atsirado nauji pažeminimo, socialinės neteisybės paveikslai, sudėtingesnė tapo eilėraščio struktūra. Kritikus sužavėjo poetės gebėjimas didelius egzistencinius išgyvenimus perteikti trumpu poetišku aforizmu, jausti gyvenimo trapumą ir stebuklingumą.
Tikru akibrokštu visuomenei tapo 1931 m. pasirodžiusiame penktajame kairiojo sparno avangardo žurnalo Trečias frontas numeryje išspausdinti trys Salomėjos Nėries eilėraščiai ir pareiškimas, kad ji „sąmoningai stoja prieš darbo klasės išnaudotojus ir visą savo darbą nuo šiol sujungia su išnaudojamųjų masių veikimu…“. Rašyti avangardistine rėksminga poetika jai, subtiliai lyrikei, nesisekė: eilėraščiai panėšėjo į eiliuotą publicistiką, prikištą trafaretinių klišių.
1935 m. išėjo trečiasis Salomėjos Nėries poezijos rinkinys Per lūžtantį ledą, dedikuotas tragiškai žuvusiems lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Jame dominuoja platūs mostai, veržlus sakalų įvaizdis, jūros, bangų, žuvėdros, lūžtančio ledo metaforos, perteikiančios lyrinio subjekto prieštaringų emocijų skalę, dinamišką aktyvumą, norą per audras ir pavojus realizuoti save, pasiaukoti prasmingoje kovoje, dvasiškai apsivalyti. Šalia iki tol vyravusio „aš“ atsiranda bendrinis „mes“, kartais kalbama brolių, draugų vardu. Salomėja Nėris šiame rinkinyje prakalbo daug įtaigesne, pagaulia retorika, tvirtai komponavo eilėraščio mintį.
Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje poetė susipažino su vietos menininkais, tarp jų ir su skulptoriumi Juozu Buču. Įsiliepsnojo didelė ir ilgai laukta meilė. Laimingi kartu sutiko 1936-uosius, įsigijo sklypą namui Palemone, rudenį išvyko į Paryžių, kuriame civiliškai susituokė gruodžio mėnesį. Laimingi Prancūzijoje gyveno ir kūrė dar pusmetį. Vasarą grįžo į Lietuvą, rudenį Salomėja Nėris pagimdė sūnų. Jį augindama, rengė naują knygą Diemedžiu žydėsiu, kuri pasirodė 1938 m. gegužę.
Palyginti su rinkiniu Per lūžtantį ledą, tai visiškai kitokios nuotaikos knyga. Joje dvelkia dvasine ramybe bei pusiausvyra. Dingęs nepasitenkinimo apmaudas, nuskaidrėjusia mintimi kontempliuojama būties paslaptis ir pasaulio grožis, kuris darosi vis brangesnis nujaučiant karą ir negandas. Tūkstantmetė tautos išmintis, kurią Salomėja Nėris atrado liaudies kūryboje, įsigėrė į pasaulio matymą bei jutimą, tapo eilėraščio filosofine potekste, slypinčia už poetinių vaizdų. Vaizdai komponuojami tautosakiniu paralelizmo principu, perteikiančiu universalias gimimo, gyvenimo, mirties, prisikėlimo kategorijas. Žmogaus ir gamtos ryšys yra amžinas, žmogus – gamtos dalis. Žmogaus gyvenimas – tai pavasarinis žydėjimas, trumputis, bet nepaprastas stebuklas. Įstabios minties ir vaizdo koncentracijos pasiekta akvarelinėse miniatiūrose „Diemedžiu žydėsiu“, „Alyvos“, „Rudenio arimuos“, „Saulės kelias“, „Aš nenoriu mirti“. Šie eilėraščiai pagrįstai laikomi lietuvių poezijos šedevrais. Brandžiausiame prieškario poetės rinkinyje sutelkta ir aukščiausiu lygiu meniškai realizuota visa ankstesnė vaizdo kūrimo, minties koncentracijos, eiliavimo tobulinimo patirtis, dominuoja trumputis, lakoniškas eilėraštis, kuriame telpa viskas – susimąstymas, meilės išgyvenimas, realus gatvės piešinys.
Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos kelią perlaužė 1940 m. vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija. Žinoma ir populiari poetė, Valstybine premija apdovanoto eilėraščių rinkinio Diemedžiu žydėsiu autorė Lietuvos sovietizaciją režisuojančių jėgų (Vladimiro Dekanozovo, Nikolajaus Pozdniakovo ir kt.) įtraukiama į propagandinių balsų chorą ir tampa jo „skambiausia styga“. „Kurgi, seserėle, argi Tau su jais?“ – apstulbo Antanas Miškinis.
1941 m. birželį prasidėjus II pasauliniam karui, poetė ryžtasi kartu su ligotu sūneliu trauktis į Rusiją. Bėgimas ilgas, chaotiškas, sekinantis jėgas. Po dviejų savaičių Nėris vargais negalais pasiekia Maskvą. Vėliau, padėčiai fronte komplikuojantis, kartu su visa sovietinės Lietuvos atstovybe ji priversta persikelti į Penzą, dar vėliau – į Baškirijos sostinę Ufą, važinėja į poezijos vakarus, skirtus 16-osios lietuviškosios divizijos kariams.
1943 m. pradžioje Maskvoje išleidžiamas Nėries rinkinys Dainuok, širdie, gyvenimą, o 1944 m. rudenį sudarytas rinkinys Prie didelio kelio ilgai išguli leidykloje, kol 1945 m. vasarą vietoj jo pasirodo gerokai sutrumpinta knygelė Lakštingala negali nečiulbėti – be epigrafų, perredaguota, pakeista eilėraščių eilės tvarka, o kai kurių svarbesniųjų išvis atsisakyta, kitaip sudėliojant prasminius akcentus. Nors vėliau buvo paskelbti visi rinkinio Prie didelio kelio eilėraščiai, pačios knygos likimas sovietmečiu buvo nutylimas.
Antrojo pasaulinio karo metais Nėries lyrikoje susilieja tautosakos motyvai, tragiški įspūdžiai ir universali tremtinystės, kosminės našlaitystės retorika. Atsigręžiama į Maironį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Kristijoną Donelaitį, Adomą Mickevičių, liaudies dainas – klasikos įvaizdžius, žadinančius tėvynės ilgesį. Išpažintiniuose eilėraščiuose Nėris drąsiai atskleidė „nefasadinę“, komplikuotą asmenybės pusę, atvirai kalba apie savigailą, savigraužą, depresiją – oficialiam „sovietinio žmogaus“ portretui nebūdingus bruožus. Nėries karo metų lyrika – viena lietuvių poezijos viršūnių, o kartu tragiškos epochos prieštaringas liudijimas. Nepaisant ideologinės takoskyros, ši poezija temų ir motyvų atžvilgiu artima visų XX a. vidurio išvietintųjų kūrybai – jie emocingai ir kartais patetiškai kalba apie pasiilgtąją tėviškę kaip apie prarastą rojų.
Salomėja Nėris mirė 1945 m. liepos 7 d. ir iškart buvo įtraukta į sovietinių didvyrių panteoną – palaidota nepriklausomos Lietuvos „aukso amžių“ menančiame Kauno karo muziejaus sodelyje (1992 m. perlaidota Petrašiūnų kapinėse).

Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina

Literatūra

Nėris

Ar žinote, kad...